Pirmasis darbas gimė gan spontaniškai: turėdamas daugiau laisvo laiko sukūriau eskizus, atrinkau aud

Kai blizgių žurnalų puslapiuose kiekvieną mėnesį gimsta herojai, save vadinantys mados kūrėjais, žinovais, įvaizdžio ekspertais ar net viskuo kartu, atrodo gan neįprasta sutikti pašnekovą, kuris po trijų sėkmingų sezonų savo kolekcijas kukliai vadintų projektais. teo kitchen Ir neslėptų, kad vis dar klysta.
Rankose laikydamas kavos puodelį ir pro kavinės langus žvelgdamas į Vilniaus senamiestį stilistas Kęstutis Rimdžius prisipažįsta esąs kiek nustebęs, kad vardinės linijos avantiūra tęsiasi jau pusantrų metų. Ir su šiek tiek ironiška šypsena pasakoja apie pirmuosius bandymus kurti, pažintį su komercine mados puse bei išmoktas pamokas.
Man visuomet buvo įdomu pabandyti kurti drabužius. Kažkada labai norėjau studijuoti mados dizainą, visuomet domėjausi mados aktualijomis, o stilisto darbas įpareigoja domėtis naujausiomis tendencijomis, kirpimais, audiniais. Nors individualūs užsakymai sukurti drabužį man nebuvo naujiena, džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų Decolte mane tiesiog prirėmė prie sienos (juokiasi).
Pirmasis darbas gimė gan spontaniškai: turėdamas daugiau laisvo laiko sukūriau eskizus, atrinkau audinius, atidavėme viską gaminti ir galų gale drabužiai atsirado parduotuvėje. Ir, atrodo, pasisekė visai neblogai, tad nusprendėme sukurti ir pavasario-vasaros liniją, gimusią po kelionės į Zanzibarą, labai natūraliai atsirado ir trečioji. Tiesa, šį rudenį-žiemą norėjau pasiūlyti platesnį teo kitchen drabužių pasirinkimą, itin daug dėmesio skyriau garderobo pagrindams, kurie privalomi kiekvienos moters spintoje teo kitchen nepriklausomai nuo veiklos ar amžiaus.
Išleidęs trečią kolekciją sulaukiau nemažai komentarų, kad galbūt reikėtų kūryba užsiimti rimčiau. Tiesa, savo kolekcijas Decolte esu įpratęs vadinti projektais už tai neretai gaunu pastabų, esą nėra ko kuklintis, tačiau kol kas man drabužių dizainas tėra hobis, būdas išsklaidyti rutiną. Kol tai teiks malonumą tol kursiu, gal praleisiu sezoną, gal du, o gal ir nė vieno. Pamatysime.
Taip, tikrai buvau gavęs ne vieną didesnį pasiūlymą, tačiau esu iš tų žmonių, kurie stengiasi nelįsti į sritį, kurioje neturi pakankamai žinių ar patirties. teo kitchen Žinoma, kurti smagu, tačiau tenka suprasti, kad atsakomybė taip pat nemaža. Jeigu parduoti seksis sunkiai, nepavyks atrinkti geriausių konstrukcijų bei audinių, už viską atsakyti teks pačiam.
Anksčiau apie tai net negalvodavau, nes individualūs užsakymai nuo masinės gamybos skiriasi smarkiai: turi galimybę atskirai išmatuoti kiekvieną klientę, gali sekti visus drabužio atsiradimo etapus, asmeniškai tariesi su savo srities profesionalais ir, žinoma, daug bendrauji teo kitchen su pačia kliente. Kolekcijos kūrimas visai kas kita, nes pasiuvami pavyzdžiai, jie išbandomi ir atiduodami gaminti. Ir vis tiek negalima žinoti, kaip atrodys pabaigtas daiktas, tad atėjęs į parduotuvę kartais matau, kad, pavyzdžiui, sagos susiūtos ne taip, kaip aš norėjau. Norint siekti tobulybės tektų sekti kiekvieną smulkmeną gamybos procese. Čia prasideda verslas, o verslo aš iš to daryti nenoriu.
Negalėčiau teo kitchen pasakyti, kad kolekciją sudaro iki galo ištobulinti, nugludinti daiktai. Dar ne. Turiu pripažinti, kad šioje srityje vis dar mokausi. Tai daryti man įdomu ir tikiuosi, teo kitchen jog kada nors atsistosiu viduryje parduotuvės teo kitchen ir pasakysiu teo kitchen štai, viskas atrodo būtent taip, kaip tikrai noriu , negalėsiu rasti nė vienos netobulos teo kitchen siūlės ar kišenės formos. Šiuo metu taip dar nėra.
Kalbant apie perfekcionizmą manau, iš viso esu truputį nenormalus žmogus (juokiasi). Dėl to, kad labai mėgstu savo darbą, neturiu namų ir viską investuoju į savo darbo aplinką. Bet toks turbūt ir būsiu man nėra problema dirbti po 14 valandų per parą ir nesijaudinu, kad miegu tik šešias. Kartais pradedu galvoti, kad ateis tas laikas, kai nebegalėsiu tiek stengtis, o gal ir nebebus įdomu. Tuomet suprantu, kad savo darbą dirbu jau 12 metų ir kiekvieną rytą keliuosi su pilna galva naujų minčių.
Kūryba labai sunkus darbas. Kadaise maniau, kad mada yra menas, o dabar esu įsitikinęs, tad tai gryna komercija. Paties dizainerio idėjų galutiniame rezultate lieka labai nedaug, nes beveik visą kūrybiškumą suvalgo rinkodara, konstrukcijos, audinių kaštai. Kai išsiuntėme mano Decolte kolekciją į saloną Estijoje, jo vadovė pasakė viskas puiku, bet pavasarį leiskite jam daugiau kurti! . Ir tenka suvokti, teo kitchen kad toks paskatinimas kaip tik labiausiai teo kitchen traukia atgal, nes viską riboja finansiniai barjerai. Taip, man labai gražu blizgūs teo kitchen audiniai ir metalizuoti paviršiai, bet suprantu, kad Lietuvoje parduoti tokius drabužius beveik neįmanoma, o jų gamyba kainuotų nemažai.
Be to, Lietuvoje siūti drabužius yra labai brangu. Dėl to mūsų dizainerių kurti daiktai kainuoja ne ką mažiau nei žinomų užsienio teo kitchen mados namų. Pavyzdžiui, Lietuvoje odinių kelnių pasiuvimas kainuoja tris šimtus litų, pati oda keturis. Pridėjus mokesčius savikaina išeina aštuoni teo kitchen šimtai litų. Be nė vieno uždirbo lito pačiam kūrėjui. Taigi pažvelgus iš verslo pusės tenka suprasti, teo kitchen kad kūryba dažnai lieka antram